Tuomet, kai valstybė neturi „kelio“ arba, kitaip tariant, Dao, jos visuomenę apima sumaištis ir dažnai įsiliepsnoja karai. Jei karas Kinijos žemėse užtrukdavo, rekvizuojamų arklių skaičius labai išaugdavo, todėl mūšiams imdavo net kumelingas kumeles, kurios atsivesdavo tiesiog kautynių vietose.

Laozi paprastai išsako savo negatyvų požiūrį į karus tarp atskirų kunigaikštysčių ir žemvaldžių, akcentuodamas konkrečius karo sukeliamus vargus ir sunkumus. Šiame skyriuje jis karo vaizdų detales susieja su savo ankstesniais pastebėjimais apie žmonėms būdingą nuolatinį nepasitenkinimą, nesibaigiančius norus ir iš to kylantį blogį. nesutarimai kaip tik ir yra viena šio blogio formų. Todėl veiksmingiausias metodas išspręsti konfliktus ir išvengti nelaimių, Laozi nuomone, yra gebėjimas išsiugdyti saiko jausmą ir mokėjimas džiaugtis turimu.

---------------------

Teigdamas, kad minkščiausias daiktas pasauly gali sutramdyti kiečiausią daiktą pasauly, Laozi išreiškia labai svarbią mintį. Silpnas gali nugalėti stiprų, bet tai dar ne viskas: dažniausiai ne kas kitas, o būtent silpnas ir įveikia savo priešingybę – stiprų. Pirmojoje pastraipoje kalbama apie vandenį, kuris neturi formos ir pavidalo, tačiau gali kiaurai pereiti jokių spragų neturinčius daiktus. Visi šie pastebėjimai rodo, kaip giliai Laozi buvo pažinęs reiškinių prigimtį ir pasaulio egzistavimo dėsnius. Toks pasaulio matymas suformavo jo idealus ir politinius įsitikinimus; iš čia kilo jo idėjos, kad kietumą galima įveikti švelnumu, kad priešaky būna tie, kurie nesiveržia į priekį, kad valdyti reikia „neveikimu“.

Tas, kurio dorybė aukštutinė, dorybės nereiškia, todėl dorybę turi; tas, kurio dorybė žemutinė, dorybės nenusimeta, todėl neturi jos.
Tas, kurio dorybė aukštutinė, neveikia ir be ketinimų veikia; tas, kurio dorybė žemutinė, ja veikia ir su ketinimais veikia.
Tas, kurio žmoniškumas aukštutinis, juo veikia ir be ketinimų veikia; tas, kurio pareigingumas aukštutinis, juo veikia ir su ketinimais veikia.
Tas, kurio iškilmingumas aukštutinis, juo veikia ir atsako nesusilaukia; tuomet ištiesia ranką ir vedasi jėga.
Tad tik netekus Dao po jo randasi dorybė; tik netekus dorybės po jos randasi žmoniškumas; tik netekus žmoniškumo po jo randasi pareigingumas; tik netekus pareigingumo po jo iškilmingumas randasi.
Iškilmingumas – tai vien tikėjimo ištikimybe sekluma ir sumaišties užuomazga.
Aiškiaregystė – tuščiaviduris Dao žiedas ir neišmanymo pradžia.
Tad – didis vyras renkasi gelmes, ir seklumos netraukia jo; jis renkasi vaisius, ir jo žiedai netraukia. Taip šito šalindamasis, jis priima aną.

 ---------------------

Laozi dėsto Dao, dorybės De, žmoniškumo ren, pareigingumo yi ir iškilmingumo li seką pagal tai, kiek pretenzingumo slypi kiekviename jų.

Dorybė skirstoma į dvi pakopas – aukštutinę ir žemutinę. De yra konkretus Dao pasireiškimas. Vadinasi, tai – įgimtas gėris, toks pat paprastas ir nuoširdus kaip vaiko siela.

Tikrai doras žmogus, apdovanotas “aukštutine dorybe”, pats yra natūralus kaip gamta. Jo dorybingumas pasireiškia nesąmoningai ir yra visiška priešingybė “žemutinei dorybei” – deklaratyviam dorovės demonstravimui žmoniškumo, pareigingumo ar iškilmingumo pavidalu. “Žemutinė” ji todėl, kad yra paties žmogaus įsisąmoninta ir siekiama kaip užsibrėžtas tikslas, o tokiais atvejais neišvengiamai atsiranda dirbtinumo, savęs prievartavimo elementas, ir pats moralumas nesunkiai gali tapti apsimestinis. Taip žmogus, kuris tariasi nė per žingsnį nesitraukiąs nuo dorybės, iš esmės nėra netgi priartėjęs prie jos.

Antrojoje pastraipoje kalbama apie sąmoningą ir nesąmoningą, apgalvotą ir neapgalvotą dorybės pasireiškimą, tačiau dėl šios eilutės kyla daug nesutarimų, ir įvairiuose leidimuose ji rašoma skirtingai. Fan Yingyuan knygoje ji pateikiama taip: “Tas, kurio dorybė žemutinė, ja veikia ir be ketinimų veikia”; rašytojo Ma Qichang (1855-1930) knygoje: “Tas, kurio dorybė žemutinė, neveikia ir su ketinimais veikia”. Šios frazės variantas: “Tas, kurio dorybė žemutinė, ja veikia ir su ketinimais veikia” – paimtas iš Wang Bi veikalo Komentarai tikrajai knygai apie Dao ir De (Daodezhenjingzhu).

Visos žmonių sugalvotos teigiamos savybės yra paviršutiniškos ir bergždžios. Iš tiesų gilus ir vaisingas yra tik Dao. Todėl išmintingas ir kilnus žmogus atmeta “iškilmingumo” blizgesį ir priima patikimą Dao ir De paprastumą.

Dao per amžius neveikia, bet nėra nieko, ko jis nebūtų nuveikęs. Jeigu didikai jį tausot gebėtų, viskas Visatoje savaime suvešėtų. Viskas suvešėtų, ir [žmonės] kitus praaugti užsigeistų. Juos bevardžiu numaldysiu paprastumu. Juos bevardžiu numaldysiu paprastumu, ir jie nebeturės troškimų. Nebeturės troškimų, ir vėl ateis ramybė, ir bus po saule taip, kaip turi būti.

---------------------

Laozi toliau plėtoja „neveikimo“ idėją. Ir gyvenime, ir politikoje pasaulį reikia priimti tokį, koks jis yra, ir nesikišti į savaime susiklosčiusius dalykus, - tai ir yra „neveikimas“. „Neveikti“ nereiškia nieko nedaryti, tačiau ką nors darant nedera savavališkai keisti gamtos sukurtos tvarkos asmeniniais sumetimais. Gamtoje gyvos esybės geba sėkmingai sugyventi toje pačioje aplinkoje kaip tik todėl, kad „neveikia“: kiekviena jų turi nuo gimimo jai skirtą vietą ir nemėgina tapti kuo nors kitu.

Absoliučiai viską Visatoje sukūrė Dao, ir tai yra jo „neveikimo“ rezultatas. Nėra tokio darbo, kurio jam nebūtų pasisekę įveikti, kadangi jis nesistengia pakreipti natūralios daiktų ir reiškinių raidos, leisdamas jiems būti tokiems, kokie jie gimė.

Žmogus, paklusdamas tam, kuris neturi vardo ir kuris yra tikrasis paprastumas, kitaip tariant, sekdamas Dao pavyzdžiu, gali nuslopinti pražūtingas aistras ir susigrąžinti sielos ramybę. Tuomet ir visame pasaulyje natūraliai įsivyrautų stabilumas bei taikingumas.

Kad suglaustum, pirmiausia būtina išskleisti; kad nuslopintum, pirmiausia būtina išjudinti; kad išnaikintum, pirmiausia būtina užveisti; kad atimtum, pirmiausia būtina suteikti. Tai pranašingu švystelėjimu vadinama.
Švelnus ir silpnas įveikia kietą ir galingą; žuvis negali iš vandens gelmių pasprukti; savuoju veikimu šaly verčiau nebūti pastebėtam.

---------------------

Stebint daiktų ir reiškinių kitimą, galima padaryti išvadą, kad prieš susitraukdamas daiktas paprastai ištįsta arba jį kas nors ištempia. Taigi išsiplėtimas yra susitraukimo simptomas. Laozi buvo įsitikinęs, kad daiktų ir reiškinių virtimas savo priešybėmis yra nenutrūkstamas procesas. Kai daiktas rutuliodamasis pasiekia tam tikrą kraštutinę ribą, jis pasuka priešinga kryptimi. Taip mėnulio pilnatis pranašauja delčią, o žiema yra pavasario požymis.

Tokie Laozi teiginiai gali būti suprasti ir kaip tam tikros pasaulėžiūros formavimas: jie provokuoja paradoksalų mąstymą, netikėtą požiūrį į problemas ir jų sprendimo būdus.

Paskutinė skyriaus frazė įvairių komentatorių yra aiškinama skirtingai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad “veikimas” yra klastingi politiniai žaidimai, kuriuos tenka slėpti nuo žmonių akių. Tačiau vienas neodaoizmo pradininkų Wang Bi (226-249) yra pasakęs: “Tas, kuris nori būti pastebėtas, imasi žiaurių bausmių”. Todėl ir Laozi čia greičiausiai kalba apie valdovą, kuris, negailestingai persekiodamas ir griežtai bausdamas kitus, tikisi save išgarsinti. Tokie veiksmai kaip tik ir atitinka apibūdinimą “kietas ir galingas”. Tačiau Laozi primena, kad “kietą ir galingą” nugali “švelnus ir silpnas”, tuo dar sykį pabrėždamas “veikimo” politikos trumpalaikiškumą. Išgyvena tas, kuris, kaip ir žuvis, nesistengia iškilti į vandens paviršių.

Pasauly žmonės gręžtųsi į tą, kurs didžiojo pavidalo ištikimai laikytųs. Jie gręžtųsi visi į vieną, bet viens kitam nekenktų, ir taip gyventų jie ramybėje ir taikoje.
Nugirdęs muziką, išvydęs gardumyną, praeivis stabteli kely. Tuo tarpu Dao – jei ištartume jį žodžiais – yra toks prėskas, net visai beskonis. Jis žiūrintiems nematomas; jis klausiantiems negirdimas; jis semiantiems neišsemiamas.

---------------------

 “Pavidalas be pavidalo” (14 sk.) ir kartu didžiausias pavidalas, užpildęs Visatą, yra Dao.

Šiame skyriuje Dao ypatybės išryškinamos kontrasto principu: nematomas, negirdimas, nematerialus Dao priešinamas vagiui ir muzikai, kitaip tariant, materijai, turinčiai garsą, skonį ir išvaizdą.

Didysis Dao išsilieja, užtvindo viską savimi. Iš jo visi gyvybę semia, ir jis mainais nereikalauja paklusnumo Jisai pradėtą žygį baigia ir žygdarbiu nelaiko jo. Visus jis užaugina ir niekam jis netrokšta viešpatauti; jame nebūna niekada troškimų, ir galima mažu jį pavadinti. Visi į jį sugrįžta, ir niekam jis netrokšta viešpatauti, ir galima didžiu jį pavadinti. Nuo pat pradžių pradžios jis niekuomet patsai didžiu nesivaizdavo, todėl didybę savąją ir pasiekė jisai.

---------------------

Šiame skyriuje analizuojama, kas yra “didis” ir kas gali juo tapti.

Dao patvinsta kaip upės vandenys, užliedamas visą pasaulį: viskas Visatoje gimė iš jo ir nuo jo priklauso. Tačiau, sukūręs viską ir visus, Dao neprievartauja prigimties ir nepretenduoja būti niekieno viešpačiu, todėl jis yra ypatingai kilnus, “didis”. Kita vertus, kaip tik dėl to, kad jis nepareiškia savo teisių tiems, kuriuos pats pagimdė, jo sukurtieji net nežino, kas yra kūrėjas, ir jis jiems tarytum neegzistuoja. Tad jis yra ir nepastebimas, “mažas”. Toks kuklumas nepanaikina jo didumo, o tik dar labiau jį pabrėžia, nes tik kuklus gali atlikti tikrus žygdarbius ir būti “didis”. Tačiau ir kuklumas privalo būti natūralus, jis jokiu būdu neturi virsti sąmoningu nusižeminimu.

Kitus pažinęs yra įžvalgus; save pažinęs yra išmintingas.
Kitus nugalėjęs turi pranašumo; save nugalėjęs turi stiprumo.
Turtingas tas, kuris turimu patenkintas.
Valingas tas, kuris visas jėgas įtempęs.
Bus skirta daugel metų tiems, kurie namų savųjų nenustoja.
Bus skirta daugel amžių tiems, kurie nemiršta po mirties.

---------------------

Šiame skyriuje Laozi kalba apie būtinybę pažinti save ir pažinus tobulėti. Sunku suprasti ir įveikti kitus, bet daug sunkiau ir svarbiau yra suprasti save ir nugalėti savo silpnybes. Jei žmogus, save pažinęs, atsikrato ydų, išmoksta nereikalauti daugiau, negu turi, gali sunkiai ir kruopščiai dirbti, tuomet jo dvasia ir protas peržengia kūniškąją mirtį ir lieka gyventi žemiškajame pasaulyje, pereidami į kitų žmonių mintis.

Antrosios eilutės “stiprumas” turi ypatingą prasmę Laozi tekstuose. Tai yra ir tvirtumas, ir narsa, ir ryžtas. Šios sąvokos turinys geriausiai atskleidžiamas penkiasdešimt antro skyriaus frazėje: “švelnumą saugantis yra stiprus ir galingas”.

Dao visados bevardis; jis paprastas per amžius. Jis nežymus, tačiau nėra pasauly tokio, kuris jį savo valdžioje turėtų. Jeigu didikai jį tausoti sugebėtų, visi visatoje paklustų jiems neverčiami.
Kai tarp dangaus ir žemės tvyro sutarimas, jis krinta iš aukštybių lyg saldi rasa. Ir žmonės jo po lygiai nedalija, nes pats jisai pasklinda lygiomis.
Užsimezga pradžia, ir randasi vardai. Jei jau yra vardai, ir ribos turi būti žinomos. Ribų žinojimas išgelbsti nuo pavojaus.
Dao toks yra pasauliui kaip jūrų vandenys mažam upokšniui.

---------------------

Kitų pasitikiėjimą gali įgyti tie, kurie yra kuklūs ir paprasti kaip Dao. Tie, kurie moka laiku sustoti, nepatiria grėsmės.

Kinų mituose pasakojama, kad dangus, siųsdamas žemei ramybę ir taiką, išlieja saldžią rasą. Su saldžia rasa lyginamas ir Dao, kuris suteikia Visatai palaiminimą, kai tarp dangaus ir žemės įsivyrauja tamsos yin ir šviesos yang jėgų pusiausvyra. Laozi, manydamas, kad Dao poveikis pasiskirsto harmoningai ir tolygiai, išreiškia ir tam tikrą lygybės idėją.

Trečiosios pastraipos sakinys: ”užsimezga pradžia, ir randasi vardai” - - reiškia tą patį, ką ir dvidešimt aštunto skyriaus frazė: “grynuolis skaidosi į nesuskaitomą daugybę”.

Dao ir pasaulio santykis yra toks pat kaip upokšnio ir plačios upės arba jūros. Viskas pasaulyje sugrįžta į Dao, lygiai kaip upelis atiteka į dideles upes ir vandenynus. Toks palyginimas pabrėžia Dao vienvaldiškumą Visatoje.

Kariavimas – dalykas pragaištingas; žmonėms jis nepakenčiamas; tad tas, kurs turi Dao savyje, jo lenkiasi iš tolo.
Kilnus žmogus ramybėj kairę garbina; karuos paklūsta dešinei. Kariavimas – dalykas pragaištingas; jame nėra kilnumo; [kilnus] jam pasiryžta negalėdamas išvengti; jis mūšin kyla abejingas. Jis laimi ir laimėtu nesigėri. Tas gėrisi, kuris žudydamas pajunta malonumą. Tačiau tokiam, kurs mėgaujas žudynėmis, nelemta bus primest pasauliui savo valią.
Laimėj kairę aukština, nelaimėj – dešinę. Kariaunoj vadas stoja kairėje, vyriausias vadas stoja dešinėje. Byloja tai, kad gedulingos apeigos karo žygius palydi. Žmonių gausybė žūsta mūšių laukuose, - ir jie ten traukia sielvartingi, ir pergalę jie gedulu pažymi.

---------------------

Šiame skyriuje Laozi papildo jau išsakytas mintis apie karą. Karai kelia vien nelaimes, ir žmoniškumo požiūriu jie yra netoleruotini. Tačiau Laozi nėra iš tų idealistų, kurie nepaiso realybės ir atmeta nusistovėjusį gyvenimo būdą. Valstybės reikalai jam yra labai svarbūs, todėl jis negali savo požiūrio grįsti visišku neigimu. Žmogaus natūros ir politinių interesų kolizija šiuo atveju yra neišvengiama ir gali būti apeinama tik tuomet, kai kariaujantys stoja mūšin ne savo valia. Net ir priverstas griebtis ginklų, jis suvokia, kad nei karas, nei pergalė nėra gražūs, todėl kovos lauke jie nepatiria emocinio pakilimo, būdingo tiems, kurie kariauja savo malonumui. Nugalėtojų džiūgavimą ir mūšio azartą Laozi vertina nedviprasmiškai: tokią psichologinę būseną išgyvenantis žmogus, jo supratimu, jaučia pasitenkinimą žudydamas kitus.

Senovės kinai kairę pusę siejo su saule yang, dešinę – su šešėliu yin ir tikėjo, kad saulė gimdo, o šešėlis žudo. Tuo aiškinamas ir tekste minimas kairės bei dešinės garbinimas, aukštinimas, kariuomenės išdėstymas ir vadams skirtos vietos.

Toksai, kurs Dao išmanydamas žmonių valdovą gelbsti patarimais, ginklu pasaulyje neieško pranašumo. Negera negeru sugrįžta. Kariaunai pasitraukus, bruzgynai dygūs žemėje išsikeroja; nuožmiems karams praūžus, užeina metai nedalios.
Mokantis kovoti geba iškovoti ir nebekovoti; jis neišdrįsta iškovotu siekti pranašumo. Jis iškovoja ir nesipuikuoja; jis iškovoja ir nesigiria; jis iškovoja ir nesididžiuoja; jis iškovoja ir neišvengiamybę žino; jis iškovoja ir nenustelbia.
Išaugęs kiekvienas pasensta, todėl [tasai, kuris išauga ir kitus nustelbti nori,] gyvenančiu be Dao pavadintas. Gyvenantis be Dao greit pražūva.

---------------------

Laozi, gyvenęs tais laikais, kai Kiniją draskė kunigaikštysčių tarpusavio karai, kaip ir daugelis kitų mąstytojų, nepritarė beprasmėms žudynėms ir jėgos demonstravimui. Vis dėlto, manydamas, kad kartais neįmanoma išvengti karo, jis nebuvo linkęs smerkti tų, kurie priversti kariauti, bet sugeba nepiktnaudžiauti savo galia. Jie pasitenkina tuo, kad “iškovoja”, tai yra pasiekia tikslą. Kai kurie komentatoriai mano, kad tas tikslas yra pergalė mūšyje, tačiau greičiausiai čia kalbama apie apsisaugojimą nuo pavojaus arba gyvybinių reikmių patenkinimą, kitaip tariant, tuos atvejus, kai karas yra “neišvengiamybė”, vienintelė išeitis iš padėties.

Jei geidžia kas pasauly viešpatauti ir mano darbą šį įveiksiąs, aš tokį jau dabar regiu palūžtant. Pasaulis – stebuklingas kūrinys, ir neįmanoma įveikti jo, ir neįmanoma jo nulaikyti. Pralaimi tie, kurie įveikti trokšta; praranda tie, kurie mėgina nulaikyti.
Taigi visi pasaulyje yra pasidaliję: vieni į priekį išsiveržia, kiti žingsniuoja įkandin; vieni netrikdomi alsuoja, kiti šnopuoja dusdami; vieni stiprybę spinduliuoja, kiti nualinti naštos; vieni yra įlipę į vežimą, kiti po ratais jo parkritę.
Dėl to išmintingasis atmeta nesaikingumą, vengia ištaigos ir atsisako pertekliaus.

---------------------

Jokio žmogaus pastangos negali pakeisti pasaulio dėsnių, todėl geriausias pasirinkimas gyvenime yra “neveikti”, nepulti į kraštutinumus ir palikti viską gamtos valiai.

Pirmosios pastraipos frazė: “ir neįmanoma jo nulaikyti” – nėra užfiksuota labiausiai paplitusiuose Laozi teksto leidimuose. Tačiau garsus Tang epochos mokslininkas Li Shan (? – 689), cituodamas Kariaujančiųjų kunigaikštysčių epochos daoistinį veikalą Wenzi, teigia, kad ši frazė buvusi užrašyta Laozi laikais. Taip pat manė ir senųjų raštų tyrinėtojas Liu Shipei (1884 –1919).

Žinoti, kas yra vyriškumas, ir panirus į moteriškumą, pasaulyje būti upokšniu. Jei pasaulyje esi upokšnis, dorybė amžinoji neatsitolins nuo tavęs ir vėl susigrąžinsi vaikiškumą.
Žinoti, kas yra spindėjimas, ir pasinėrus į tamsybes, pasauly būti tuo, iš kurio ateitį nuspėja. Jei iš tavęs pasaulio lemtį spėja, dorybė amžinoji nesuklups tavy ir vėl susigrąžinsi begalybę. Žinoti, kas yra šlovė, ir nešlovėn panirus, pasaulyje būti upės vaga. Jei esi pasaulyje upės vaga, dorybė amžinoji bus tavy ištvinusi ir grynumą vėl susigrąžinsi.
Grynuolis skaidosi į nesuskaidomą daugybę. Ir per jį išmintingasis yra pakilęs virš kitų. Todėl sutvarkymas didysis negali būti ardomas.


---------------------

Laozi filosofijoje vienas svarbiausių aspektų yra “vyriškumo” – stiprumo, veržlumo – ir “moteriškumo” – švelnumo, nuolankumo – santykis. Vyriškumą reikia gerai pažinti ir suvokti. Kita vertus, reikia tvirtai laikytis moteriškumo. Patarimas “panirti į moteriškumą” anaiptol nereiškia, kad dera šalintis vyriškumo. Užėmus moterišką poziciją, būtina išnaudoti ir vyriškas savybes. Tik suderinus šias dvi puses galima būti stipresniam už kitus ir pasiekti savo asmenybės pilnatvę.

Upokšnis ir upės vaga simbolizuoja kuklumą ir toleranciją; vaikas yra nuoširdumo, tyrumo įvaizdis.

Nemaža komentatorių linkę manyti, kad ištrauka, prasidedanti fraze: “ir pasinėrus į tamsybes” – ir pasibaigianti žodžiais: “žinoti, kas yra šlovė”, - buvo įrašyta vėlesniais laikais. Savo spėjimą jie argumentuoja tuo, kad be minėtų frazių antroji pastraipa ir jos ryšys su pirmąja logiškai yra labiau motyvuoti.

Grynumas, paprastumas yra Dao atributai. Dao išsiskaido Visatoje, savimi sukurdamas viską, kas egzistuoja realiajame pasaulyje. Išmintingasis, priėmęs Dao, priima ir jo natūralų paprastumą. Tuo jis yra galingas ir gali valdyti kitus tobula valstybės santvarka jam padiktuota pačios gamtos, ir jis negali jos ardyti ar savavališkai keisti. Tai dar viena svarbi šio skyriaus mintis.

Mokantis žengti – žengia be pėdsakų; mokantis kalbėti – kalba nemikčiodamas; mokantis skaičiuoti – skaičiuodamas nesinaudoja išradimais; mokantis duris užverti – be skląsčio sugeba užšauti taip, kad niekas jų atidaryti negalėtų; mokantis sumegzti mazgą – be virvės sugeba surišti taip, kad niekas jo atrišti neįstengtų.
Taigi išmintingasis geba visada žmonių mokėjimą atskleisti, todėl jis niekuomet neatstumia žmonių. Jis geba visada įžvelgti daikto vertę, todėl jie niekuomet daiktų nenumeta. Tai gilumine išmintimi vadinama.
Tad geras žmogus negerą moko; iš negero – geras pasimoko. Tas, kuriam mokytojas nebrangus ir mokytinis nemielas, galbūt ir tariasi esąs protingas, bet iš tiesų klajoja klystkeliais. Tai pavadinta įstabia tiesa.

---------------------

Pavasario ir rudens laikotarpiu skaičiavimui pradėtos vartoti specialios bambuko lazdelės. Jomis naudojantis galima būdavo atlikti įvairius aritmetinius veiksmus – sudėti, atimti, dauginti, dalyti, traukti šaknį. Tik Ming laikais (1364–1644) jas pakeitė skaitytuvai, kurie vėliau paplito visoje Azijoje.

Šiame skyriuje Laozi vėl kalba apie neveikimą ir natūralumą. Konkrečiomis asociacijomis ir palyginimais jis argumentuoja savo įsitikinimą, kad prigimtis turi būti gyvenimo kriterijus. Laozi nevertina demonstratyvių veiksmų ir matomų laimėjimų. Jam kur kas svarbiau yra nepastebimo vidinės galios. Todėl jo išminčius nesistengia rodyti savo išminties. Bet, būdamas iš tiesų protingas ir mokėdamas stebėti žmones bei daiktus, jis geba pamatyti ir panaudoti jų gerąsias savybes.